Projekto „Studijų prieinamumo didinimas“ I-ojo modulio mokymai Kaune ir Vilniuje

Data

2016 11 02

Įvertinimas
0
mokymaikaunas_7.jpg

Spalį prasidėjo Valstybinio studijų fondo vykdomo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis bendrai finansuojamo projekto „Studijų prieinamumo didinimas“ I-ojo modulio mokymai.

Viena iš projekto „Studijų prieinamumo didinimas“ (toliau – Projektas) veiklų  mokymai aukštųjų mokyklų darbuotojams. Jų tikslas – suteikti asmeninių, komunikacinių, administracinių, didaktinių ir organizacinių kompetencijų, taip didinant studentų, turinčių negalią, studijų prieinamumą šalies aukštosiose mokyklose.

Mokymai susideda iš 5 modulių.

2016 m. spalio 18 d. Kaune ir spalio 26 d. Vilniuje įvyko 8 akademinių valandų trukmės I-ojo modulio mokymai „Žmogaus teisėmis grįsta negalios samprata ir aukštasis mokslas“, sulaukę didelio susidomėjimo. Mokymų dalyvius su žmogaus teisėmis grįsta negalios samprata (pagal Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją), jos  kaita nuo gailesčio ir medicininio modelio link žmogaus teisių supažindino patyrę lektoriai prof. Jonas Ruškus ir Rasa Kavaliauskaitė.

Mokymuose Projekto partnerių atstovams pateiktas įtraukiojo ugdymo ir švietimo sampratų išaiškinimas, apžvelgta aukštojo mokslo Lietuvoje ir užsienyje padėtis. Svarbiausia diskusijų dalis: kokios kliūtys Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje ir institucijose neleidžia įgyvendinti asmenų, turinčių negalią, teises, kaip tai įveikus.

 Į pirmąjį mokymų srautą pakviestas 41 aukštosios mokyklos atstovas iš 35 projekto partnerių.

Iki projekto pabaigos planuojama surengti šešis 5 modulių mokymų srautus, kuriuose dalyvautų 240 projekto partnerių atstovų.

Projekto organizuotų mokymų dalyvių mintys

Indrė Širvinskaitė:

(Vilniaus universiteto Neįgaliųjų reikalų koordinatorė)

„Manau, kad būtų tikrai labai naudinga, jei kiekvienas išrašytų savo patirtis su negalią turinčiais studentais. Tai būtų realus šių mokymų indėlis ateityje vyksiantiems mokymams. Tokias patirtis galima būtų naudoti kaip atvejus analizei praktinėms veikloms mokymų metu: dalyviai galėtų būti paskirstyti grupelėmis ir "išspręstų" problemas, sugalvodami kiek įmanoma daugiau sprendimo būdų.“

 

Deimantė Gražina Nenartavičienė:

(Vilniaus Gedimino technikos universiteto Studijų direkcijos Studentų reikalų grupės vyresnioji specialistė)

„Problema yra globali. Reiktų ieškoti priemonių ir būdų, kad studentas, turintis negalią, žinotų ne tik apie finansinę paramą, labai svarbu, kad pats žmogus galėtų jaustis oriai...“

 

Elvyra Šerstniovienė:

(Mykolo Romerio universiteto Akademinių reikalų centro Studijų proceso administravimo grupės vyresnioji vadybininkė)

„Labai naudinga buvo išgirsti kitų universitetų ir kolegijų patirtis, nes tuomet ateina tikrasis supratimas (o ne tik spėjimas), kad ir kitur yra panašios situacijos, ir galbūt jos yra sprendžiamos labai panašiai kaip ir pas mus. Bet labiausiai naudinga yra išgirsti kitokius sprendimų būdus, apie kuriuos kartais net nebuvai susimąstęs.

Grįžusi po mokymų pasidalinau savo įspūdžiais ir gauta informacija su savo kolegomis, jie buvo labai susidomėję, sakė, kad šiuo metu tokie mokymai yra labai aktualūs, uždavė klausimų.“

 

Doc. dr. Ilona Valantinaitė:

(Vilniaus Gedimino technikos universiteto Integracijos ir karjeros direkcijos Edukacinių kompetencijų grupė)

3

„Jeigu iki seminaro būtumėte manęs paklausę, kaip reaguoju į asmenis, turinčius negalią, būčiau nuoširdžiai atsakiusi, jog apgailestauju dėl tokio jų likimo ir visapusiškai palaikau jų integraciją, iniciatyvas ir pan. Dirbu viename geriausių šalies universitetų, todėl kasdien tenka sutikti įvairiausių požiūrių žmonių, tačiau labiausiai žavi tie, kurie linkę ieškoti, dega noru atrasti, pažinti, eksperimentuoti. Kitaip sakant, teigiamas požiūris tol, kol man pačiai nieko nereikia daryti... Po seminaro į anksčiau minėtą klausimą atsakyčiau kitaip. Atsakyčiau, jog... pati jaučiuosi neįgali kalbėdama apie negalią... O dabar apie viską iš eilės.

Supratau, jog negalia yra ribojimas, trukdis, dažniau pasireiškiantis ne fiziniais trūkumais, o šalia esančiųjų netorencija, neišmanymu ir daugybe kitų "ne". Aš neišmanau, kaip bendrauti su negalią turinčiais asmenimis jų neįžeidžiant, nereiškiant užuojautos ir visaip kaip kitaip kvailai ar keistai neišskiriant iš minios. Tai mano ribotumas. Juk nėra jokio pagrindo išskirti. Tai žmonės, kuriems duota pasaulį pamatyti kitaip, brandžiau, sudėtingiau, keliami didesni iššūkiai, reikalaujantys didesnių pastangų, motyvacijos ir tikėjimo būsima sėkme. Tai asmenybės, iš kurių tikimės keliskart daugiau atsakomybės ir iniciatyvos. Tai dideles pastangas į veiklas įdedantys žmonės, kurių mes ne tik neįvertiname, bet dar ir nuvertiname. Prisiminkime vien paraolimpinius čempionus... 

Mūsų/mano ribotumas plėtoja mintį, jog esame mes ir yra jie. Štai čia ir yra mūsų neįgalumas - uždarumas, iniciatyvos nebuvimas, nepagarba, atmetimas ir t.t. Enšteinas teigė, jog pažino beribį žmonių kvailumą. Dabar galėtume sakyti, kad pažįstame beribį žmogaus tamsumą ir ribotumą. Seminaras sudarė sąlygas atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti, jog nesu tolerantiška, nesu paslaugi, nesu lanksti, nesu empatiška, nesu žingeidi, nesu pagarbi, nesu... Negana to, net randu visą eilę pasiteisinimų, kodėl leidžiu sau būti tokiai.  Ir tenka pripažinti, kad tai yra ribotumas... negalia...

Jeigu sukuriame sąlygas, kad asmuo kiekviename veiksme jaustų diskomfortą, nepagarbą, atmetimą, ar galime teigti, jog kuriame šviesios ateities visuomenę? Tikriausiai daug kam šis žodžių sąskambis susisiejo labiau su praeitimi, nei ateitimi... Gal verta mesti iššūkį patiems sau ir atsigręžti į šalia esantį su pagarba. Gal verta peržiūrėti artimaiusią savo aplinką, kiek ji atvira ir integrali. Gal verta peržiūrėti savo kompetencijas, padedančias plėsti bendravimo ribas. Juk bendravimas yra dovana, džiaugsmas, leidžiantis tobulėti, augti ir pamatyti save kitų draugiškose pagarbiose akyse. Vietoje apibendrinimo galima paklausti: kiek tu turi kolegų ir draugų su negalia?“